trumpai apie save

Kol smalsauju kaip gyvena 2015 metų išvakarėse Chet Faker kūrinius dainavęs, o vėliau ryte mane apžiūrėjęs būsimas gydytojas, prideginu kavą. Dabar ji šlykštoka, tačiau persikreipusi vis tiek gurkšnoju, nes arbata ir vanduo į mano kasdienybę įsipina tik ištikus tokioms krizėms kaip liga ar troškulys.
***
Man labai patinka žiūrėti kaip kiti ruošia arbatą. Tada ir pati užsimanau stebuklingų arbatžolių, apdaužytų ir suskilusių arbatinukų, ruda plėvele apsitraukusių puodelių. Įsivaizduoju kaip į namus kviečiuosi į skaras susisiautusias drauges, kaip kaičiu vandenį, kaip ištraukiu sekmadieninį servizą, kaip karštas vanduo iš žolių ištraukia spalvą ir kvapą...
                                                                                        ***
Šiemet Dubysos slėniuose ir lankose kaitra išėdė didžiulius plotus. Čiobreliai pradėjo žydėti gerokai per anksti. Juos numynė avių banda. Su apmaudu ir galvos svaiguliu beliko susirinkti paskutinius žiedus. Tie patys išdžiuvo ir biriomis dulkėmis pavirto.
***
Kitą dieną vėl sugrįžtu. Ieškau paliktų pėdsakų. Ar galėčiau juos išsikasti ir parsinešti namo? Tuos pėdsakus, prieš dešimt metų paliktus ant Dubysos pakrantės. Tada dar neturėjom miesčioniško įpročio vaikščioti su batais. Juos palikdavome prie kranto, prie namų, pamesdavome bandydami vienas kitą pavyti. Basomis per žolę, smėlį ir miško paklotę - kaimo užmirštųjų privilegija, kurią dabar siekiama įkainoti kaip pramogą. Basomis per pilnaties apšviestus takus ieškant vietos laužui susikurti. Ugnies akivaizdoje jautėmės tauresni nei esame ir pažadėjome išduoti kiek galima mažiau žmonių.
***
Mano laukai man svetimais patapo. Mindama vasarinį rapsą jaučiuosi kalta.
***
Per Małgorzata Szumowska  filmą "Elles" atradau "The Knife" dainą "Pass this on". Tuo metu man pasirodė, kad tai tinkama daina nevilčiai sumažinti. Ne tiek sumažinti, kiek išversti ją į kitą pusę ir pasidėti prie tokių emocinių trofėjų, kaip depresija, pasišlykštėjimas, nerimas. Įdomu kokia daina nuspalvina tos pačios režisierės 2017 metais sukurtą filmą "Twarz"? Ar yra tinkamas kūrinys, gebantis atspindėti visuomenės veidmainystę? 
***
Man visuomet knietėjo sužinoti ar atlikėjas tikresnis savo kasdienybėje ar ant scenos.
***
Tikriausia aš - kai į klausimus atsakinėju mintyse.
Tikriausia aš  - kai į kiemą basomis iš ryto.

išeik, naktie, iš mano kūno

      Paskutiniu metu nustojau klausytis muzikos, kad geriau girdėčiau save. Jaučiuosi nepatogiai savo kūne - jis per daug suglebęs, tingus, greitai išvargstantis, dažnai svaigsta galva. Šią savaitę ne kartą teko įsikibti į spintą, duris ar tiesiog trumpam prigulti, kad aptemus sąmonei nenugriūčiau kur papuola. Manau, man taip yra nuo saulės trūkumo, nuo rudens, nuo nuogų medžių, nuo pilkos spalvos.
       Ilgainiui mano siela tampa tokia jautri kokia buvo vaikystėje. Ankščiau mane sugraudindavo įsivaizduojamos katastrofos, tėvų pastabos, paukščiuko mirtis, nesėkmės. Šiandien spėjau susigraudinti mažiausiai du kartus. Dieną skaičiau Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės knygą "Sugrįžęs iš gyvenimo". Gėrėjausi M.Martinaičio gimtinės, dirvos ir ankstyvo ryto, saulėlydžio bei vėjuoto rudens vakaro vaizdiniais ir viskas atrodė išgyventa tūkstančius kartų, užrašyta, perrašyta, išjausta. Kartais jaučiuosi, kad visos M.Martinaičio atmintys bėgioja mano krauju. Ir taip džiaugiuosi, jog turėjau galimybę jį pamatyti gyvai. Tada dar neįvertinau šio gyvenimo įvykio, bet jau supratau - labai svarbu,ką jis pasakoja ir kokiais prisiminimais dalinasi. Todėl pykau ant draugių, kurias buvau pasikvietusi į šį literatūrinį renginį. Jos visą laiką praplepėjo ir prasijuokė, iš proto varė jų nesugebėjimas susikaupti. Jau tada žinojau, kad kalbant poetams reikia tylėti. Reikia gerti jų žodžius, nes paskui prie to šulinio galima ir neprieiti.

///////

         Vis dėlto penktadienį teks klausyti daug muzikos, nes vyksime į Taliną. Nebus kitos išeities, nes dienos paskutiniu metu tokios blankios, jog veidrodyje neišeina atpažinti savęs. Knygos paskaityti nepavyks, o ir tas skaitymas reikalauja susikaupimo, tylos, ramesnio kvėpavimo.
         Šiandien išsiunčiau vieną laišką. Žinau, kad artimiausiu metu jų parašysiu ir išsiųsiu mažiausiai tris. Linkėjimų, meilės, prisipažinimų, atsivėrimų. Ko dar paberti į tuos laiškus? Savęs išsikvėpusios? Betvarkės per lovos kraštą virstančios?
            Kodėl taip liūdna? Ką aš laidoju savyje?
           Šaltu prakaitu per miegą, per kasdienybės dulkes į naktį.

Pats trumpiausias stabtelėjimas

Ant namo slenksčio
kavos puodelis ir žvilgsnis
į tolius, debesis, miškus-
su gailesčiu žiūriu į eglių viršūnes,
prisimenu kaip jomis vaikščiodavau.

Apie namus

          Palyginus su tuo kiek nugyvenau, didžiąją dalį svajojau kuo greičiau palikti palikti namus, išvykti iš jų visam laikui, atsižadėti, nebegrįžti, užmiršti. Visa tai apie ką galvojau yra vieni niekai. Beprasmė kova su savimi ir savo žeme. Sugrįžtu rečiau nei bet kada ankščiau ir vis dažniau jaučiu mane užplūstantį svetimumo jausmą, kai bendrauju su namuose likusiais artimaisiais, vis labiau jie atrodo nesuprantami, nesukalbami, panirę į savo mažą ir vis sunkiau suprantamą pasaulį. Tokia pat ir aš jiems atrodau - pasipūtusi, atitolusi, nesava. Tokia buvau ir vaikystėje. Kai visa šeima žiūrėdavo televizorių, aš kitame kambaryje sėdėdavau palinkusi prie rašomojo stalo ir skaitydavau. Kai visi kažkur nuspręsdavo iškeliauti, aš atsisakydavau. Jei galėjau, viską stengiausi daryti viena, man vis atrodė, kad su savo šeima dar spėsiu pabūti.
           Dažnai išvis jausdavausi svetima, gal pati iš savęs iššaukdavau aplinkinių nepalankumą ar didesnį griežtumą. Nuo pat vaikystės man liepdavo mažiau priešgyniauti ir ginčytis, bet aš visai nesijaučiau taip daranti. Juk mokykloje buvau tokia tyli ir rami, mokytojai net skatindavo būti drąsesne. Galbūt mokykloje viskas buvo pakankamai aišku, buvo lengva atskirti kas yra kas - per pamokas užtenka domėtis ir teisingai atsakinėti, per pertraukas neveikti nieko pavojingo ar neleistino. Paprasta. Namuose visuomet sunkiau- kuo artimesni žmonės, tuo daugiau jie neteisūs atrodo. Labai pykdavau ant tėvo kai jis ką nors perskaitęs knygoje ar laikraštyje, o galbūt išgirdęs per radiją imdavo tomis žiniomis dalintis kaip visuotine tiesa, ypač dažnai pasiremdavo šia išmintimi, kai norėjo mane priversti gerti mažiau kavos. Šitai mane itin siutino, teko dalį savo dienos dozės gerti paslapčia, nes jis buvo tikrai teisus - kavos gerdavau per daug, ir labai stiprios, o naktimis mane kartais susukdavo mėšlungis arba šiaip negalėdavau užmigti. Taigi, manau šitie priekaištai dėl nuolatinio kavos gėrimo ir knygų skaitymo buvo vienos iš nedaugelio priežasčių dėl ko nebenorėjau gyventi namuose. Bet tai skamba juokingai, o taip ir yra, nes šios priežastys tikrai nukeliauja į sąrašo galą, nes, pavyzdžiui, knygų, vienareikšmiškai esu daugiausia perskaičiusi namuose. Tai buvo geri laikai. Atsibundi, bevalgant ir besiruošiant į mokyklą paskaitai šiek tiek knygos, tuomet įsimeti ją į kuprinę, paskaitai autobuse, per pertraukas arba po pamokų belaukiant autobuso. Kartais net eidama namo skaitydavau, aišku, tuomet parėjimui namo neužtekdavo 20 minučių... Na iš tikrųjų aš visą laiką skaitydavau ir mane baisiai piktindavo žmonės, kurie galvodavo, jog tik praverčiu knygų puslapius. Labai juokinga. Bet kokiu atveju, kartais pasiilgstu to informacijos karo su tėvu. Vienas kitą paskandindavome gausybėje faktų ir padrikų kažkur perskaitytų minčių. Tuomet perpykę išsižadėdavome vienas kito, paskui susitaikydavome ir vėl ruošdavomės naujai atakai.
         Tai štai, šiek tiek nukrypau nuo temos. Išties norėjau pasidalinti mintimis apie apie tai kaip aš dabar matau vaikystės namus. Grįžusi vis dar jaučiu tą svetimumo jausmą žmonėms, kurie mane supo vaikystėje ar paauglystėje, aš net vengiu praeiti pro man gerai pažįstamų žmonių sodybas, nenoriu jų kiaurai skrodžiančių žvilgsnių. Eidama ar pravažiuodama pro tuos namus jaučiu sunkiai suvokiamą kaltę. Gal tai dėl to, kad kadaise viename iš šių namų radau savo pirmąją meilę ir kad dabar jo nėra? Kartais man atrodydavo, jog tie visi žmonės, kurie mus supo tikėjosi, jog galiausiai kažkokiu būdu vis tiek būsime kartu, o juk mūsų pasauliai jau buvo seniai nebesuderinami..
     

  Vengiu eiti pro namus, todėl Dubysą turiu pasiekti senais įprastais takais- per laukus, miškus, lankas. Eidama per kviečius jaučiu kaip man spaudžia širdį nuo daugybės prisiminimų. Dešinėje pusėje, kur dabar veik plynas laukas ankščiau būdavo mano vyšnia, kurią supdavo daugybė klevų, beržų, drebulių ir kitų medžių. Užsilipdavau ant tos nulinkusios vyšnios, nukabindavau kojas žemyn, maskatuodavau jomis pirmyn atgal ir dainuodavau visam pasauliui, visai gyvybei, kuri mane galėjo tą akimirką išgirsti.
         Mano širdyje prisiminimai, o prieš akis tik tuštuma, vienas kitas apgenėtas medis. Dabar nebe taip jauku, ne taip paslaptinga, matosi tie trobesiai, kurie turėtų nesimatyti, gyvenimas atrodo per daug atviras, apnuogintas, išretėjęs. Einu ir matau namus, kuriuose it skruzdėlė prabėga vienas kitas gyventojas. Užaugau šalia miškų ir dvaro, todėl mano kaimynai buvo medžiai ir girtuokliai. Toliau gyvenančių niekuomet nevadinau kaimynais. Net ir stipriausi ryšiai neužtarnauja šio statuso.
     

Kur bepasisukčiau vis kažką matau ir prisimenu. Kaip svirduliuodama einu į priekį, kaip suklumpu miške ir bandau prisiminti kurioje pusėje mano namai. Tąnakt buvo taip tamsu, todėl negrįžau. Kaip braidau po ledinį šaltinį ir tikiuosi, kad jis mane išves iki Dubysos. Kaip panyru į patvinusią upę ir po kojomis nejaučiu dugno, kaip skęstu ir kaip išsikabaroju. Matau, kaip slepiuosi miške, pabėgau, nes kažkur namie grasinama ir rėkiama. Regiu save vasarą, miške, proskynoje gulinčią ant samanų. Esu nutvieksta saulės, galvoje tuščia, šalia knyga. Tas pasaulis, kuriame ir stebiu, ir gyvenu, kartais gali būti toks tolimas. Užsimerkiu. Kartais užmiegu tiesiog laukuose, nes per dieną oras prisipildo sodraus vasaros ir laukinių gėlių kvapo. Užmiegu, nes pievose dūzgia tik bitės, bet ne žmonės. Užmiegu, nes taip greičiau eina laikas iki išvykimo.

                Pasiekiame Dubysą, virš jos palengva sklendžia pirmasis vakaro rūkas. Apsidairau ir suvokiu kokius išties skirtingus ir nesulyginamus gyvenimus skiria ši upė. Vienoje jos pusėje aš užaugau, jaučiau daug neteisybės, bet tuo pačiu  turėjau labai ramų ir tylų prieglobstį. Trenkdavau durimis ir išeidavau visam pusdieniui į savo medžius, savo laukus, paklydimus savo.  Kitoje jos pusėje manęs laukė daugybė nepažįstamų veidų, kurie nežadėjo nei draugystės nei palaikymo. Nebeturėjau kur bėgti, jaučiausi kaip įkalintas žvėris. Sugniauždavau kumščius ir vietoj ašarų išspausdavau šypseną. Pro langą laukan pūsdavau cigarečių dūmus ir manydavau - tai vis tiek geriausia, kas man galėjo atsitikti.

Jau liepos mėnuo, o vanduo siaubingai šaltas. Prieš tai kelias dienas lijo,todėl upė ir vėl patvinusi, tokia nejauki ir net atgrasi. Maudynės ilgai netrunka, greitai išlipame į krantą. Apsirengiu sausus drabužius, pamažu sušyla kūnas, tad einu pasivaikščioti pakrante. Šiemet viskas vėliau, todėl vis dar dar galima pajausti čiobrelių kvapą. Užuodžiu drėgmę, smėlį ir praeitimi įmirkusį jaunystės dangų. Tai jis šiąnakt man pakibo virš galvos, tai jis šiąnakt man vėl bus pamiršti namai...
   

taip mes susitinkame iš naujo

    

Ir galiausiai aš suprantu, jog rūkymas prarado dalį žavesį po to, kai buvo uždrausta prisidegti cigaretę baruose bei kitose viešose vietose. Kai šitas draudimas pasiekė Lietuvą, buvau per jauna, jog suprasčiau jo reikšmingumą. Stebiu filmus, kuriuose elegantiškos, trumpaplaukių šukuosenų damos užsirūko. Cigaretės jų rankose atrodo it galingi viliojimo ginklai. Apskritai, tuose filmuose visos cigaretės atrodo tokios minkštos, purios, pilnos nuostabaus dusinančio skonio. Ir moteris, tarp pirštų sukiojanti cigaretę - pasitempusi, lūpas pasiryškinusi raudonais dažais, skrodžiantis žvilgsnis, atrodo, kažkas tuoj nutiks. Tai tokios moterys, į kurias niekada nebūsiu panaši. Aš negaliu pažadėti pavojaus.
       Man parašo brolis, bet nežinau ko galėčiau jo paklausti. Todėl paklausiu kaip jam sekasi, ar jau įprato prie darbo, ar rytoj reikia į darbą, ar dirba pilną darbo dieną, ar turi maisto, pinigų. Jaučiuosi kaip motina, o noriu būti tik sesuo. Nesugebu papasakoti ko nors linksmo, verčiančio iš koto. Aš tik sukuriu tokią atmosferą, kuri verčia tikėti, jog gyvenimas yra sunkesnis nei yra iš tiesų. Todėl dažniausiai stengiuosi niekam be reikalo nerašyti ir neskambinti. Kartais noriu parašyti ir pasikalbėti apie save arba apie tuos, kam rašau, bet, dievaži, nežinau kaip kalbėti ne paviršutiniškai. Man lengviau prieš miegą mintyse pasikalbėti su sau brangiais žmonėmis. Aš taip tikiuosi, jog jie mane išgirsta. Ir taip tikiuosi, jog gyvenimo pabaigoje turėsiu bent vieną žmogų su kuriuo galėsiu pasikalbėti iš širdies, apie jausmus, kurių, atrodo, lieka vis mažiau.
     Taip ir mes vieną vakarą susitinkame iš naujo. Namai kvepia švara ir skalbiniais. Virtuvėje lengva netvarka, atbėga katinas. Garsiai pasisveikinu su tavimi, bet man niekas neatsako. Galvoju, jog išėjai duonos arba, kaip kartais mėgsti, pasislėpei nuo manęs. Pasikabinu paltą, trumpam susipainioju savo naujajame šalike. Nesikeikiu, tačiau atsainiai jį numetu ant batų dėžės. Įžengiu į kambarį ir smalsiai užmetu žvilgsnį į lovą, grindis, rašomąjį stalą. Mūsų namai. Ant palangės pamerktos rožės. Nei tą dieną, nei vėliau jų nefotografavau  - patys tikriausi atsiminimai išlieka mano galvoje. Pastebiu, jog esi balkone. Jaučiu keistą jaudulį, todėl ilgai nelaukdama pabeldžiu į balkono duris. Tu išsigąsti ir pašoki nuo kėdės. Akyse tuo pačiu metu išvystu ir išgąstį, ir nuostabą. Tuomet atrakini balkono duris, įeinu ir mes apsikabiname. Tavo bučinys pilnas tabako ir ilgesio. Esi nustebintas mano netikėto sugrįžimo, manei kad pasirodysiu pora valandų vėliau. Paaiškėja, kad neatidžiai perskaitei žinutę. Mes turime tik valandą iki kol atvyks mano brolis, todėl nekantriai vienas kitą liečiame, glaudžiuosi prie tavęs. Laukiau kol mane nurengsi.
      

     Dienos šviesoje mano krūtys atrodo tokios baltos, laukiu kol delnais jas apgobsi. Jaučiuosi tokia bejėgė, kai tavo akyse matau geismą, kai jaučiu tave. Dažnai jaučiuosi krentanti į begalybę - man taip smalsu kas ten, kur jau turėtų būti pabaiga. Plūstu į tave ilgesiu ir geismu. Akimirkai išnykstu iš šio kambario, tarsi vaiduoklis išsivynioju per sienas ir išrėkiu save.
      Paskui mes kalbamės, atrodo aš net nebūčiau išvykusi. Geriame kavą ir laukiame kol atvyks brolis.  Kai atvažiuoja V.  truputį nustembu pamačiusi jį su barzda - taip atrodydamas jis gerokai primena tėvą. Visi trys išeiname pavalgyti, tuomet keliaujame pirkti vyno, pelėsinio sūrio, cigarečių ir guminių batų. Vakaras kvepia drėgnais lapais, jau tamsu. Grįžę žiūrime keistą rusišką komediją su M. Jampolskiu, geriame vyną. Esu patenkinta naujomis taurėmis, jos sukelia nepasotinamą norą gerti ir gerti. Todėl nenuostabu, kad į vakaro pabaigą pora butelių ištuštėja. Buvo labai gražus vakaras - užmigau pilna laimės ir bendrumo jausmo. Tik katinas galėjo būti meilesnis. Tačiau tai nieko baisaus, savo prieraišumą ir meilumą jis parodė kitomis dienomis.
Taip vieną rugsėjo šeštadienį buvo iškepti paskutiniai kiaušiniai, išvyko mano brolis, o aš pati nepasiėmiau palto, nes buvo šilta. Žmonės kalbėjo, jog prasidėjo bobų vasara...

baltas mygtukas

Klausau Eminemo ir prisimenu kaip kadaise, daugiau nei prieš dešimt metų(sunku patikėti, kad laikas jau ir mano gyvenime tampa skaičiuojamas dešimtmečiais) pusseserė kolekcionavo įvairias iškarpas su šio atlikėjo atvaizdu, o paaugliškuose žurnaluose rastus plakatus klijavo ant durų. Nežinau ar ji bent žinojo kaip skamba Eminemo balsas. Aš pati žinojau tik vieną vienintelę jo dainos ištrauką, bet  dabar negalėčiau pasakyti kas tai per kūrinys. Tai tokie santykiai su repu mane siejo vaikystėje. Šiandien pusseserė man rašo kaip įsigijo naują šaldytuvą, o aš prieš miegą svarstau apie tokius dalykus kaip parašyti normalų magistrinį darbą apie hiphopą, repą, filmus. Net keista, kaip vieno žmogaus netikri pomėgiai pavirsto kito tikrais, bet irgi gana abejotinais.  Išties, nežinau ką darysiu, tik svarstau, o labiausiai norėčiau trumpam užsimerkti. Kad nereiktų sukti galvos ką grįžusi veiksiu ir kokiais būdais bandysiu siekti to ko noriu, nes kol kas jaučiuosi daugiausia patirties turinti žmonėms nereikalingų prekių siūlyme bei gintarinių papuošalų kūdikiams ir šuniukams pakavime. Ir kas, po velnių, su manimi negerai, kad nesugebu suderinti linksnių, galūnių ir apskritai parašyti trumpučių gražučių sakinukų? Norisi vemti kažkokiais šlykščiais paviršutiniškais dialogais arba šlykščiai užginčyti bet kurį man palankų žmogų, kuris, ačiū dievui, užsinorėjo su manimi leistis į dialogą apie ką nors - silkes, šunis, kates, lašinius, Hju Grantą, purvinas vonios plyteles, amerikiečius ir australus, niekaip neįveikiamus vartus.

Ha, tiesa apie vartus. Tikiuosi, kas nors įsivaizduos kaip visa tai atrodė ir smagiai pasijuoks. Pamenu, kažkada buvau įsimylėjusi, o gal tik susižavėjusi tokiu gana šviesaus gymio, mėlynų akių ir raumeningo kūno vaikinu, kuris buvo labai mielas, švelnus ir apskritai jau kažkada aprašytas ankstesniuose įrašuose. Kartą išvažiavo jis į Ameriką ir ta proga rašė blog'ą visiems savo artimiesiems ir draugams, žodžiu, visiems interesantams. Žinoma, buvau viena iš jų. Tikrinau ką jis ten parašo, nors rašė taip pat kaip ir kalbėjo- gana šykščiai, lakoniškai ir taupiai. Daugiausia kalbėjo apie viešbučius, apie pakelėje aplankytus objektus, retkarčiais paminėdavo, kad jam užaugo barzda. Man, žinoma, kiekviena naujiena buvo tarsi gurkšnis oro, nors dabar, kai pagalvoju, suprantu, kad aš jo net nebelaukiau, nes aiškiai žinojau, kad tarp mūsų nieko negali įvykti.  O negalėjo įvykti dėl kelių priežasčių - pirma, jis visiškai neįpratęs prie artumo ir aš jį išgąsdinau, antra, aš ne jo skonio apskritai, trečia, jis ieškojo tik laikinų santykių. Tiesą sakant, priežasčių gali būti daugybė, bet geriausia yra tai, kad visi su juo susiję prisiminimai man yra pati gražiausia ir maloniausia nuoskauda per visą gyvenimą.

Taigi, vartai. Aš gal ir ne mano buvęs simpatija, kuris išvykęs svetur rašė specialų blog'ą, tačiau vartų istorija pasidalinti privalau. Susiruošiu penktadienį eiti į techno vakarėlį. Apsirengiu taip šiaip sau, pasiimu pinigų, išgeriu pusę butelio vyno, pažiūrim su Edita blogiausius ir geriausius Amerikos talentus, tuomet ji mane gražiai išlydi ir aš išeinu. Pasiekiu vartus, jie užrakinti, bet ne bėda, nes mus priėmusi tarpininkė teigė, jog ateiti ir išeiti iš kiemo pro vartus yra labai lengva - tereikia kortelės. Išsitraukiu kortelę, visur, kur tik įmanoma bandau ją prikišti,tačiau niekas neįvyksta. Vartai užrakinti, linksmi žmonės eina pro šalį ir manęs neužjaučia. Tada nusileidžia Edita ir bando man padėti ištrūkti, tačiau veltui. Siūlo kortelę įkišti tarp vartų, tačiau laukto rezultato vis tiek nėra. Išsimurzinu striukę, beviltiška. Editai šalta, ji grįžta atgal, o aš pasiryžtu ir į miesto centrą patenku per mūsų kieme esančios kavinės atsarginį, o greičiau jau "sandėlinį" išėjimą. Tą vakarą taip ir nesužinau kaip išeiti iš mūsų kiemo.
Nuo sekmadienio tapome Hju Granto gerbėjomis, todėl nusprendėme peržiūrėti "Notting Hill'ą", tačiau tam reikėjo dar vieno pelėsinio sūrio gabalėlio, čilietiško pusiau saldaus vyno butelio ir kuklios ledų porcijos. Laimingos, ir užmiršusios laiptus, nusileidžiame liftu ir pamatome didįjį siaubą - užrakintus vartus. Abi traukiame savo korteles ir pradedame skenuoti nematomas mikroschemas. Vartai, žinoma, neatsidaro, nepadeda nei apgailestavimai, nei filosofiniai pasvarstymai apie tai, kas išvis tokius dalykus kaip vartai sugalvoja.
Tada išgirstame, kad kažkas išeina pro vienas iš daugelio mūsų kieme esančias duris ir ilgai negalvojusios nueiname pažiūrėti, galbūt galėsime sužinoti išėjimo paslaptį. Švelnių bruožų vaikinas rūko ir ramiai mums paaiškina, jog dešinėje pusėje yra toks baltas mygtukas, kurį reikia tiesiog paspausti ir mes išeisime. Dar palinki mums sėkmės. Ir mums tikrai pasiseka.  Nežinau ar ši istorija turi moralą, galbūt ir turi - kartais reikia išdrįsti paspausti baltą mygtuką, net jei ir nežinai kokia jo paskirtis.

kaip aš gadinu savo laiką

Kažkurią dieną geras dvi valandas praleidau besidomėdama Astos Valentaitės gyvenimu bei asmenybe. Sužinojau ką ir taip jau žinojau skambių  antraščių dėka - ji pakankamai graži, jog galėtų patekti ant "Žmonių" viršelio, pakankamai patraukli, jog šalia jos kas nors norėtų nusifotografuoti. Kita vertus per beveik valandos ilgio interviu sužinojau, kad viena pagrindinių jos veiklų - lankytis madinguose vakarėliuose, kuriuose jai dažniausiai įdomu, o be to ji turi ir kitą ne visiems įkandamą talentą(turiu su ja sutikti, šioje srityje tai jau niekada nepatobulėsiu) - susikurti tobulą, apgalvotą ir nepriekaištingai elegantišką Instagram paskyrą.

Tai va, labai nusiminiau, kad pati neturiu tokių prasmingų sugebėjimų ( iš dalies aš kalbu beveik rimtai, nes šiais laikais tenka  susimokėti už tai, kad kas nors administruotų kokią nors tavo socialinio tinklo paskyrą. Viešasis įvaizdis ne tapo, bet visuomet buvo gana brangi prekė) ir pagalvojau, kad vis tik A. Valentaitė, nors ir nesu jos gerbėja, vis tiek man davė naudos. Beklausydama jos gana tuščių išvedžiojimų apie pramogų pasaulį galbūt jau šimtąjį kartą suvokiau, jog ir vėl švaistau laiką tuštiems dalykams, jog ir vėl vietoj galimybės sužinoti ką nors išties naudinga, pasitenkinau tik trupučiu plepalų. Tad priminiau sau, jog mano tikslas nėra būti tuščia paskalų karaliene, o tuščia gražuole aš ir taip nebūčiau, nes išorinio grožio man tikrai truputį stinga. Apie vidinį išvis nieko negaliu pasakyti. Kaip kartais nesuprantu žmonių žvėriškumo, taip, būna, nesuprantu ir jų gerumo.  Nejau žmogaus gerumas išties prigimtinis? Kartais turiu suspausti kumščius ir tvardyti save, kad ko nors neužsipulčiau tik dėl sąnarių traškinimo ar įkyraus čepsėjimo. Kartais reikia save sudrausminti ir iš galvos išvyti pačias šlykščiausias mintis, kurioms nepritariu, bet jos vis tiek manyje. Gal tai toks žmogiško gyvenimo principas - nuolat palaikyti balansą tarp noro pakenkti ir noro išgelbėti?
Ką tik skaičiau Povilo Šklėriaus rugsėjo įrašą apie Alytų. Įrašas patiko, nes atspindėjo ir mano santykį su gimtuoju miestu. Tačiau dar labiau patiko jo blog'o įrašo užbaigimas, kurį norisi nugvelbti ir panaudoti čia: jaučiu, kad ir man berašant gavosi nei šis, nei tas, todėl jaučiu pareigą pabaigti šį įrašą. Na tikrai. Nesąmonių prirašiau, bet nesigailiu.

Kur gimiau ir užaugau*

                                 

               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, Pandoros skrynia, kiek pamenu, buvo atidaryta visada. Kai buvau vaikas daugelis dabar šiurpinančių dalykų atrodė savaime suprantami. Kartais prabundu naktimis ir išsigąstu savęs buvusios ir aplinkos, kurioje gyvenau. Vaikščiodama numindytais takais surandu betikslius į visą kaimo atmintį sueinančius atsitikimus. Daugelis jų perpasakoti, perprasminti ir jau tapę savotiškais mitais. Visi žino, kad prie Žemuogių kalnelio link Dubysos prieš daugiau nei dešimt metų permiegojo N. ir A. Lygiai taip pat nė vienam abejonių nekyla dėl to, jog N. vėliau tapo mano pamote.

                Daugelis juokavo, jog galėčiau būti kaimo metraštininke. Ištisai rašydavau slaptus dienoraščius, meilių ir draugų sąrašus, būsimų vaikų vardus, savo ateitį. Kartais per savaitę pasirašydavau kelis skirtingus gyvenimų variantus, nes savojo nenorėjau gyventi. Lygiai taip pat atsidūrusi chaoso epicentre išsitraukdavau sąsiuvinį ir rašydavau girtas nuotrupas. Kartais žmonės pasikeisdavo, bet kalbos likdavo tos pačios – blogas gyvenimas, oi koks blogas gyvenimas, kokie visi blogi, koks būvis prastas, ak kaip negerai, kaip negerai, dar kviečiai nesėti, dar bulvės nesodintos, dar vaikai neprausti, neužmigdyti, ak, kaip prastai, kaip dabar gyventi... Negaliu sakyti, jog girtų klejojimų užrašinėjimas nepasiteisino. Dabar turiu iš ko prisiminti Mamą. Raidėmis ir sakiniais išbėgioja jos buvęs gyvenimas ir sukrenta man į delną sąsiuvinio pavidalu – tiek aš ir turiu.

               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vyrui buvo įprasta mušti moterį, o moteriai buvo privaloma stoiškai kęsti skausmą ir pažeminimą vardan vaikų ir „šventos ramybės“. Mažose bendruomenėse, kuriose einant namo įprasta sutrumpinti kelią per kaimyno kiemą, skyrybos nebuvo dažnas reiškinys. Pirmoji moteris, kuri drįso palikti savo vyrą, daugiau čia negrįžo kaip pilnateisė bendruomenės narė. Lygiai taip pat į gyvenimą nesugrįžta vakarykštė diena ir prarasta gyvybė.

              Mano tėvas buvo aukotojas. Jis atimdavo mažų paršiukų ir jau kiek paaugusių patinų teisę į vyriškumą.  Aplinkiniuose kaimuose jis buvo žinomas kaip šios srities profesionalas. Greičiausiai dėl to, jog kadaise studijavo veterinariją, tačiau taip jos ir nepabaigė. Dėl to nuolat kaltindavo meilę. Paskui aš suaugau ir supratau, jog tikra meilė neverčia mesti ir atsisakyti dalykų, kurie svarbūs. Todėl aš iki šiol nežinau kas jį paskatino taip pasielgti. Kartą, vėlai vakare, jis grįžo iš vietinio ūkininko. Parsinešė iškastruoto kuilio sėklides. Jos priminė inkstus ir dvokė. Tėvas su kažkokiu keistu pasitenkinimu tas sėklides susmulkino ir išsikepė. Vėliau jas valgė ir gyrė kaip skanu. Jis buvo aukotojas, per sustingusią sėklą siekiantis įgauti tvirtybės ir vyriškumo, kurių jam kartais taip trūkdavo. Ypatingai trūko tada – tą vakarą tos sėklidės buvo vienintelis jo atlygis už darbą.  Buvau visai laiminga, kol nesužinojau, jog pasaulyje kai kuriems žmonėms yra taip įprasta nesusimokėti.

                 Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartą mane visai mažą paliko su jau paaugusiu kaimo kvailiu. Aš nežinojau kodėl jo rankos atsidūrė ant šviesos jungiklio ir nežinojau kodėl nuo prieblandos ima svaigti galva. Ir dabar kartais jaučiuosi tokia apleista ir supurvinta– joks vanduo neišplauna prisiminimų, kurie suvokiami jiems netekus prasmės. Tame pačiame kaime vėliau susiradau merginą, kurios lūpų saldumas vienu metu man buvo vienintelė viltis ir paguoda. Ji, it kokia beprotybės deivė Lisa padėjo man išeiti klystkelius ir išsigąsti savęs pačios.

                Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, sutikau savo pirmąją meilę. Tai dėl jo aš atidariau dar vieną Pandoros skrynią – šįkart savo sieloje. Saujomis kabinau visą savo išdidumą ir barsčiau juo pramintus takus link savo didžiosios meilės namų. Jis nė karto neišėjo su manimi į naktį, o aš visą vasarą myniau jo slenkstį. Kartą, kai mes abu dar buvome moksleiviai ir laukėme autobuso, buvau išjuokta. Mano didžioji meilė išvadino mane mažvaike dėl pomėgio knygoms. Tuomet aš nustojau apie jas kalbėti ir savo apgadintą sielą nušveičiau pirmam pasitaikiusiam. Po kelių metų čia parsivedžiau savo išrinktąjį. Jis tyliai stebėjo mano buvusio gyvenimo šmėklas ir nieko nesakė.

                               Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartais apsilankydavo senelis. Tuomet, jei tai būdavo vasara, šalia kūdros statydavome brezentinę palapinę. Patiesdavome šiek tiek šiaudų, jog būtų minkščiau, patalą klodavome tik prieš pat miegą, jog būtų sausas. Miegoti su seneliu vienoje palapinėje ir klausyti jo istorijų apie pokario laikus, skurdo dienas, alkį ir mokyklines išdaigas būdavo didelė privilegija ir džiaugsmas. Kartą, mokantis pradinėje mokykloje, reikėjo pakalbinti seną žmogų iš kaimo, kuris ką nors papasakotų apie praeitį. Nuėjome pas vieną senučiukę ir bandėme ją pašnekinti, tačiau ši beveik nieko neprisiminė, o ir nelabai  mus girdėjo. O mūsų senelis buvo tikras išminties kalnas – jis ne tik prisimindavo ką mokėsi mokykloje ar kokias išdaigas krėtė. Iš jo lūpų sklido vaiduokliški pasakojimai, netekties prieskoniai, kriaučiaus kelionių atsiminimai. Kai pasakodavo apie pelėdą ar vilkus, būdavo sunku nejausti vieno ar kito gyvūno įtempto žvilgsnio – tokia sodri jo kalba buvo. Dabar, kai jau žinau kaip pakalbinti ir ko paklausti, vis rečiau pas jį užsuku. Vis labiau nedrįstu paklausti kaip jam sekasi, kaip gyvena jo alkana ir užmirštyje palikta jaunystė...

                 Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vieną dieną visos keturios išėjome iš namų. Ėjome per miškus, pievas, šlaitus, skynėmės kelią per dilgėles ir žoles, kol pasiekėme Dubysą. Nusirengėme, bet drabužių nepalikome ant kranto, kad neįsiraitytų koks žaltys. Juos sudėjome į plastikinį maišelį ir įlipome į vandenį. Iš pradžių buvo nedrąsu, po kojomis jautėsi svetimų krantų smėlis, kuris svaigiai klampino. Srovė atrodė nepažįstama, o krantuose esantis vanduo daug tamsesnis ir niūresnis nei įprasta. Laikėmės vidurio, vis apsikeisdavome vietomis – nė viena ilgai neišbuvo ta drąsuole, kuri rodo kelią. Netrukus radome į seklumą užplaukusį rastą. Ant išsikišusios  jo šakos pritvirtinome savo rūbus, o pačios įsikibome į medį ir leidomės nešamos srovės. Gyvenimas kaip mat sulėtėjo ir tapo minkštas it šviežios duonos pluta.

                Pakeliui sutikome ne vieną baidarininką ar kitapus Dubysos pusės iškylaujančias kompanijas, kurios vis kvietė prisijungti. Nesigundėme nukrypti, laikėmės savo srovės, nors tiksliau būtų sakyti, jog srovė laikė mus. Vienu metu po kojomis pajutome bedugnę, nebūtį, pasaulio pradžią. Mus palietė šiurpinančios gelmės rankos – po kojomis nebebuvo žemės. Akimirkai nutilo vasara ir mūsų širdys. Dubysa mus įsuko ilgam – buvome tarsi mediatorės, jungiančios svetimo ir savo krašto krantus. Keturių deivių akyse spindėjo jaunystė ir baimė būti užkariautoms svetimų dievų.

                   Srovės buvome nešamos dar ilgai, kol pagaliau pasiekėme savo krantus. Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, galų gale vis tiek atsiduriu ten, nuo kur viską ir pradėjau. Nuo pirmųjų žodžių iki nenusakomo alkoholinio svaigulio. Nuo naktimis į langus beldžiančių kaimynų iki pakarto šuns. Nuo atimtų žemių iki iškirstų miškų. Nuo smurtautojo vyro iki pomidorų vagies. Nuo padegto tvarto iki svilėsių Dubysos slėniuose.  Nuo pirmojo bučinio iki paskutinio patepimo. Tik čia, kur pažinau Pandoros ydų skonį, tą skonį išplauti ir galiu. Su vėsiu šaltinio vandeniu, kuris suteka į Dubysą ir taip užbaigia mane buvusią.

*Ši esė dalyvavo Thomo Manno jaunųjų rašytojų esė konkurse ir pateko tarp trijų geriausių kūrinių. 

supeliję namų darbai iš tinklaraščio jauti.lt laikų

         Iš bažnyčios Domas išėjo gana nusiminęs. Buvo ankstyvas sekmadienio rytas, šiurkštokas balandžio vėjas taršė vaikino plaukus, vis bandė įsisukti pro atsainiai apvyniotą šaliką. Kiek paėjęs toliau ir radęs nuošalesnę vietelę prisėdo ten, kur kadaise buvo suoliukas – dabar iš jo belikę tik du samanoti ir vos drėgni gelžbetoniai. Net bažnyčios aplinkoje nėra nieko amžino – čia vienodai mirtingi tiek kunigai vedantys mišias, tiek senučiukės fanatiškai klausančios tėvelio dieviškosios išminties, tiek suoliukai. Įtraukdamas pirmąjį rytinės cigaretės dūmą vaikinas prisimena kaip kadaise spjaudė į bažnyčios šulinį. Paskui girdėjo, kad iš to šulinio pasemtas vanduo tampa švęstu vandeniu. Įdomu ar kiekvienas suniokotas daiktas bei istorija iš naujo gali atsikartoti sakralinėje erdvėje. Jis to nežinojo...

         Piktas, kiek skarmaluotas kiemsargis pamatęs bažnyčios teritorijoje rūkantį vaikiną kažką neaiškiai sumurma ir pagrūmoja. Tai ženklas, kad pats metas nešdintis. Šiek tiek pasitaiso savo šaliką ir žingsniuoja link troleibusų stotelės. Netrukus atvažiuoja reikiama transporto priemonė ir šis į ją įlipa. Laisvų vietų beveik nėra, tačiau kažkur gale pamato simpatišką moterį, kuri sėdi niekur nesižvalgydama, preciziškai sučiaupusi lūpas nepatikliai nužiūrinėja kiekvieną jai matomą keleivį. Ši šviesiaplaukė vaikinui primena visus jo paklydimus ir aistras, kurios šią akimirką verčia rinktis tarp to kas teisinga, bet jau neatitaisoma. Tokia buvo ir jo moteris V. – nepatikli, užsispyrusi, kiek katiniška ir kartais ieškanti tiesos, ten kur jos nėra. Rytais ji įsinerdavo į šilkinį chalatą, kuris lengvai plaikstydavosi aplink kojas, ir eidavo virti kavos. Išties jo mylimoji niekuomet nemokėjo virti skanios kavos- ši visuomet būdavo tai per stipri, tai per silpna, kartais per daug nusaldinta, kaip ir pati V, kuri niekuomet nebuvo apsisprendusi dėl savo norų. Šiai vis atrodė, kad jos sutuoktinis, kuris nuolat išvažiuodavo į komandiruotes, nepakankamai ją myli, kad gėlės ir prabangūs papuošalai tėra tik bandymas užglaistyti per ankstyvą santuoką, o šeimų susitikimai ilgam išmušdavo iš pusiausvyros. Tuomet jie ir susitiko, kai Domas atvyko studijuoti į naują miestą, o V jau buvo visiškai išsekusi ir mananti, kad likusį gyvenimą teks nugyventi taip pat pilkai ir vienodai. Dar tą patį vakarą jis padarė krūvą jos nuotraukų. Nuotraukų, kuriose V it šmėkla plaikstosi senamiesčio skersgatviuose, nuotraukų, kuriose ji rūko cigaretę sėdėdama ant šaligatvio grindinio, nuotraukų, kurioje moteris įsisupusi į antklodę ir užsimerkusi niūniuoja kažkokią dainą. Tada jie vienas kitam parodė tokius pasaulius, apie kurių egzistavimą nė nenumanė.

           Ir visas jų gyvenimas trumpam tapo toks tikras ir organiškas, toks apčiuopiamas ir tuo pačiu trapus, kad jie susimaišė vaidmenyse ir Domas V tapo už sūnų, kurio ji visą laiką laukė, bet niekada neturėjo. Sunku pasakyti dėl ko taip išėjo, galbūt visos į ketvirtą dešimtmetį besiritančios moterys tampa kiek per daug globėjiškos ir uždusina savo vyrus, kaip netrukus ir uždusino Domą, kuris tapo toks pat išvargęs kaip ir V kadaise. Gal dėl to, būdamas visai netikintis jis šiandien ėjo į bažnyčią tarsi atsiprašyti už tai, kad apie savo romaną papasakojo V  vyrui . Bet kai išties būna blogai tyli ne tik sienos, bet ir Dievas. Tyli ir nebesileidžia guodžiama nei jo V, kuri pirmą kartą gyvenime po tiek metų gavo galimybę daryti ką nori – dabar ji vienišas paukštis, galintis skristi kur nori. Dabar ir Domas paukštis, užsiauginęs sparnus į platųjį pasaulį – išlipdamas stotyje paskutinį kartą žvilgteli į savo pakeleivę ir eina link pirmo pasitaikiusio tarptautinio reiso autobuso...

monologas tylai

Už lango triukšmas.  Turbūt dėl to, kad tai vienintelis šiltas vakaras prieš naują ir lietingą savaitę. Kol kas dangus visai ramus ir neužsirūstinęs. Išjungiau muziką, jog geriau girdėtųsi namų tyla. Ypač tylu, kai namuose nėra katino - nėra kam sugaudyti vaiduoklius ir nematomus demonus.
***
Šiandien pirmoji diena po Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos. Nesitiki, jog po vienos laisvos dienos ir vėl penktadienis. Rodos, vienu metu atsirado tiek daug laisvo laiko, jog jis nebetelpa į saujas. Taigi, pusė jo tiesiog išbyra. Gerai pažįstu virtuvės garsus ir girdžiu kaip kaimynų virtuvėje iš puodo veržiasi suputojęs vanduo. Laikas įsiprasmina ir per kitų būtį - per jų virtuvės garsus ir balkone auginamas gėles.

***
Šiandien namuose likau viena. Stengiausi viduje pajusti ir suprasti ko iš tiesų noriu. Ir tada prisiminiau kaip ištisomis savaitėmis visiems aplinkui pasakojau kaip noriu pabūti viena su savimi. Kai nuėjau į parduotuvę, pamačiau žurnalą, kurio pagrindinė numerio tema buvo sąmoningas gyvenimas. Supratau, kad sąmonės manyje maža - gyvenu iš įpročio, iš inercijos. Reikiamose vietose  tinkamai nusišypsau ar nutylu - ir manęs niekas neliečia. Sąmoningai gyventi yra gana sunku - tuomet reikia sau nuolat uždavinėti klausimus, sąžiningai į juos atsakyti, perkratyti sąžinę bei atmintį, nuolat vykdyti amkistatą su savimi ir su kitais.
***
 Kol kas vienintelis dalykas, kurio sąmoningai suvokiu norinti - riebūs grietiniai ledai su trapiais sausainiais.
***
 Labanakt, sąmone.
 Nesąmonė.

Suasmeninti prisiminimai iš Nidos

Šiandien vakaras, kai nereikia skubėti gyventi. Vakaras, kai nereikia lėkti, iš vienos krūvos į kitą pernešti neatpažįstamų, seniai liestų, nešiotų, skaitytų daiktų stirtas. Vakaras,  kai butelyje dar yra šlakelis vyno, o namai už daugiau nei poros šimtų kilometrų. Kurie namai? Tie, kuriuose gyvenu ar tie, kurie širdyje? Skaičiuoju savo slaptus palikimus ir nežinau kurių namų sienose ir užkampiuose liko daugiau mano žodžių, paraštėse įsirėžusių...

Ant lengvos vasariškos suknelės užsimetu ištampytą, kiek per didelį nertinį, apsiaunu lengvai išklaipytus sportbačius, ant pečių kuprinę ir  - einu. Einu tik dėl to, jog palėpėje per daug šalta, o kieme nerandu sau vietos, galbūt išvargina striginėjanti telefono programa per kurią bandau skaityti detektyvą, gal išsekina kiek betikslis pigių cigarečių rūkymas. 

Reikia išeiti iš kiemo, iš miško, iš asfalto. Antrą vakarą esu jau kiek labiau įsidrąsinusi, todėl nevengiu žvelgti į praeivių akis, jau nebesigėdiju savo vienišumo. Mano vienatvė tampa nepramušamu skydu, kurio negaliu nusimesti kada tik panorėjusi. Ant vieno turistinio informacinio stendo pamatau žaismingais paveiksėliais margintą kepurę su snapeliu. Tarsi čia pat būtų buvęs žmogus iš kurio staiga liko tik galvos apdangalas. Nė nenutuokiu, kad ir pati greitai išnyksiu kopų begalybėj.

Pasiekusi kopą kur ne kur pastebiu ramiai vaikščiojančias poreles, fotografus, nedideles pagyvenusių vokiečių turistines grupeles. Visi savaip ramūs, savaip laimingi, turbūt jau atsakę bent į dalį savo gyvenimo klausimų. Tokioje begalybėje, kur vienoje gyvenimo pusėje atsiveria marios, o kitoje jūra pasaulis tampa savaime pats į save atsakantis klausimas.

Vėjas draiko palaidus plaukus, ilgainiui jie ima panašėti į varnų lizdą, šukavimas pirštų galiukais  nebetenka prasmės. Užsuku  į vieną iš kelių apžvalgos aikštelių, matau kaip nuo jūros pusės pažeme atkeliauja tirštas debesų užklotas. Pamažu jis apgobia vis daugiau miško, kol galiausiai jį visai praryja. Prieš akis lieka tik smėlio dykynės ir paskendusi atmintis.

Per sąnarius išsineria dulksvas vakaras, gerklėje užtringa verksmas. Mane praryja tirštas it smala rūkas - prieš tai dar spėju įkvėpti.